ARTŪRAS AREIMA

Režisierius Artūras Areima yra vienas įdomiausių jaunosios kartos teatro kūrėjų Lietuvoje. Kartu su OKT / Vilniaus miesto teatru sukurtas „Julijus Cezaris“, Nacionaliniame Kauno dramos teatre pristatyti „Plėšikai“, „Vyšnių sodas“, „Kartu“, AAT | Artūro Areimos teatre gimę spektakliai „Po ledu“, „Ričardas II: Post factum“, „Nevykėlis“, „Medėjos kambarys“, „Klamo karas“, „Antikristas“ bei kiti režisieriaus darbai nuolat provokuoja kritikų ir žiūrovų diskusijas. A. Areima – ne sykį sulaukė profesionalių scenos meno vertintojų aukščiausių įvertinimų: 2013 m. už naujų sceninės išraiškos formų paieškas režisierius apdovanotas Aukščiausiu Lietuvoje apdovanojimu už novatoriškus ir originalius teatro sprendimus : Boriso Dauguviečio auskaru, 2013, 2014, 2015 m. nominuotas Aukščiausiu Lietuvoje teatro apdovanojimu : Auksiniu scenos kryžiumi režisieriaus kategorijoje, 2014 metais Kultūros ministerijos įvertintas Jaunojo kūrėjo premija, pernykščiuose Auksiniuose scenos kryžiuose jo režisuotas spektaklis „Mechaninė širdis“ buvo pripažintas geriausiu metų spektakliu vaikams ir jaunimui, o su Lietuvos Kultūros tarybos parama 2016 metų vasarą vykusiame didžiausiame pasaulyje menų festivalyje Edinburgh Fringe pristačius spektaklį „Po ledu“, A. Areima britų teatralų žiuri įvertintas specialiuoju „Summerhall“ menų centro prizu ( „Jawbone“ apdovanojimu už vienas įsimintiniausių festivalio akimirkų) bei sulaukė kvietimo bendrai AAT ir „Summerhall“ produkcijai Edinburge.

2008 m., tebestudijuojant teatro režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesionalioje scenoje debiutavęs Artūras Areima jau pirmaisiais savo darbais apibrėžė savo antagonistinį, intelektualiu maištu ir apgalvota destrukcija grįstą santykį su vietos teatro tradicija. Būtent tas sąmoningas pasipriešinimas lyrizmui, ideologiniam ir estetiniam nuosaikumui, siekis išvesti aktorius bei žiūrovus iš savo komforto zonų ilgainiui ir tapo savotiška A. Areimos menine pozicija ir bene svarbiausiu kūrybinių ieškojimų varikliu. Nesvarbu, ar jis statytų klasiką, naujųjų laikų autorių pjeses, ar imtųsi kūrybinės laboratorijos ir kolektyvinio rašymo praktikų.

Skirtingų prieigų sintezės ieškoma visuose sceninės raiškos lygmenyse: pradedant vaidyba, baigiant audiovizualiniais, erdviniais sprendimais. A. Areimos spektaklį sunku (jei ne neįmanoma) supainioti su kurio nors kito kūrėjo darbu. O tai per nepriklausomos Lietuvos teatro dvidešimtmetį apskritai yra pavykę vos keletui dramos teatro režisierių. Jo meninė pozicija balansuoja tarp klasikinio teatro, epinio teatro tradicijos ir naujųjų laikų scenos meno reiškinių (su fiziniu teatru, šiuolaikiniu šokiu susijusios raiškos, performatyvių praktikų). A. Areimos teatrinė kalba – jis tarsi ieško individualios prieigos kiekvienam savo darbui, atsižvelgdamas į estetinės ir socialinės tikrovės transformacijas. Jo ligšiolinė kūrybinė egzistencija – tai nesibaigiančios paieškos.


"Tad kaipgi dar galima interpretuoti eksploatuojamą meno kūrinį, kad jis priartėtų prie žiūrovo? AAT, ieškodamas universalesnio pamato, remiasi į mums seniai rūpimą kasdienybės problematiką, į potencialiai katastrofiškos kasdienybės sampratą – priešingą su ja siejamoms rutinos ir monotonijos jausmo patirtims. Technologijų apraizgytoje kasdienybėje kiekviena „techninė kliūtis“, kaip antai laikinas interneto ryšio praradimas, yra kad ir maža, bet „katastrofa“, sutrikdanti šiaip nejuntamą kasdienybės laiko tėkmę.

Kasdienybės vaizdas, rutina ir monotonija yra tik užsimiršusios sąmonės saviapgaulės technika, padedanti susikurti saugumo iliuziją. Čia atpažįstama tinginystė, kurią rašytojas Thomasas Pynchonas įvardijo kaip „mūsų foninę radiaciją, mūsų lengvai klausomą radijo stotį“, padedančią išvengti skausmingos nevilties ir sunkių moralinių sprendimų, ir nuobodulį, kurį galima interpretuoti kaip pusiau sąmoningą apsaugą nuo būties laikinumo įsisąmoninimo.

Jei giliau pažvelgsime į kasdienybės sampratą, suprasime, kad ji šiandien tapusi galingu politikos ir kapitalizmo įrankiu, kuriuo puikiai naudojasi atitinkami asmenys. Industrija gali taip sėkmingai manipuliuoti daugumos žmonių sąmone tik dėl jau pažįstamo permanentinio nuobodulio – padėdamas sąmonei užsimiršti, klausant jo kaip pramoginės „radijo stoties“, jis veikia kaip pasyvumo sluoksnis, atskiriantis mus nuo įsisąmoninimo. Sąmoningumas šiuo atveju lieka paraštėse, žmonių suvokimo „užribyje“, o tai ir skatina šiandienos visuomenę nusigręžti nuo dabarties momento kintamumo." A. Areima

MŪSŲ NEMIGA SKIRTA ATIDUMUI

 .