Numatomos teatro naujovės:

·         Technologijomis, visuomeniniais judėjimais, kurie nuolatos kinta, kelsime vis naujus klausimus ir siūlysime naujus konstruktus, nes kartu su jais (ir jų dėka) gimsta ir naujos paslaugos, profesijos, filosofinės, socialinės teorijos ir t. t.;

·         Plėsime mūsų teatro perspektyvas, kuriomis galėtume kuo arčiau, kuo aktuoliau atsidurti šalia šiuolaikinio žmogaus, kad galėtume jam padėti įsivardinti šiandien taip greitai besikeičiančius procesus;

·         Ieškosime nepatirtų ir negirdėtų žanrų, naujų kūrybos modelių. Mums svarbios teatro rūšys „devised“, „collaborative“, kurios pabrėžia ne rezultatą, bet patį kūrybos metodą ir jas nesunkiai galima įvardyti tiesiog verčiant pažodžiui - bendros kūrybos teatras (to devise - kurti, planuoti, tobulinti, išrasti). Šios formos teatro svarba yra jo akcentuojamas eklektiškas procesas, kuriam reikalingos inovacijos, išradingumas, vaizduotė, rizika ir pirmiausia - visiškas grupės atsidavimas darbui.

·         Mūsų teatre draminis, tradicinis veiksmas/spektakliai nustoja egzistuoti, nes mums svarbu tarpdiscipliniškumas, įvarių meno sričių sintezė. Todėl su kiekvienu nauju pastatymu jungsime ir įtrauksime įvairias meno rūšis, tokias kaip : šiuolaikinis cirkas, šiuolaikinis šokis, dailė, kino industrija, medijų menas, gyvos muzikos atlikimas.

·         Šiandieninis spektaklis įgyja performanso ar manifesto formą, paliečia aštriausias daugiataučio sociumo ar istorinės atminties problemas ir veikia ne tiek estetinius, kiek pilietinius jausmus. Savo kūryba skatinsime suprasti, kad šiuolaikinės visuomenės aktualijų sprendimas, problemų įvardijimas teatre šiandien yra neišvengiamai svarbus.

·         Išėjimas iš teatro, kaip iš uždaros „juodos dėžutės“ erdvės. Mūsų spektakliai vyks ne tik didžiosiose teatro scenose, bet ir lauke, miške , muziejuose, galerijose, gatvėje, apleistuose pastatuose ir kitose netradicinėse erdvėse. Rengsime menines akcijas, priverčiančias susimąstyti apie kultūros politikos paradoksus.

·         Plėsime posdraminio teatro, kurio samprata ar modelis anaiptol nėra griežtai apibrėžti,  būdingų elementų, stilių, bruožų rinkinį tiek dramos spektakliams, tiek ir ekstremaliems jo pavidalams. Postdraminis teatras apima ankstesnių estetikų dabartį/atnaujinimą/tąsą, - net ir tų estetikų, kurios jau anksčiau atsisveikino su dramine idėja teksto ar teatro lygmenyje. Ne tik jo panorama, bet ir tai, kad šie elementai gali būti skirtingai „pabirę“ viename kuriame spektaklyje, gali būti artimi ar būdingi vieno kurio menininko ar grupės kūrybinei biografijai ir pan. Visus juos sieja dėmesys kitoniškumui – tam, kas išsiskiria iš daugumos ir yra individualu, nepakartojama.

·         Spektakliais skatinsime žiūrovą pažinti „kitą“, „kitokį“. Kitoniškumas provokuoja naujai pažvelgti į pasaulį. Tai gali būti poelgis, keičiantis nusistovėjusias vertybes, naujas požiūris į aplinką ir visuomenę arba pamirštas išgyvenimas, kuris sužadina kolektyvinę atmintį.  Kitoniškumas išreiškia tapatybę. Neretai individas priverstas ją ginti nuo aplinkos, šeimos ir visuomenės.

·         Spektakliais sieksime tiesiogiai spręsti socialines, kultūrines, politines problemas į jas įtraukiant ne tik profesionalius aktorius, bet ir tiesiogiai su spektaklio istorija susijusius žmones.

MŪSŲ NEMIGA SKIRTA ATIDUMUI

 .