ANTIKRISTAS RUGSĖJO 29 d., 16:00 SIRENOS'17

Menų spaustuvė, Studija II

'ANTIKRISTAS' tarptautiniame Vilniaus miesto teatrų festivalyje SIRENOS'17

režisierius, scenografas | Artūras Areima

vaidina | Monika Poderytė, Giedrė Žaliauskaitė, Andrius Mockus, Valerijus Kazlauskas

 

Premjera 2017 m. kovo 3 d.

Trukmė 2 val. (vienos dalies)

Bilietai į spektaklį

_____

Tai – pats geriausias spektaklis, kurio dar nematėte. Tai – pats juokingiausias spektaklis, apie kurį dar negirdėjote. Tai – pats aistringiausias spektaklis, nuo kurio drėks Jėzaus stigmos, o vešlūs nukryžiuotojo karčiai liesis gelsvu Trumpo kuodu. Patikėkite mumis, naujaisiais šių dienų pranašais, – mes atvesim jus į šviesų rytojų. Pažaiskime dievų puotą, kad nereikėtų sėsti ant Putino koto.

Masinio vartojimo eroje keičiasi visuomenė, jos moralės normos ir šiuolaikinio žmogaus elgsena, randasi absoliučiai naujas socializmo pasaulis, plinta antipatija ideologijoms ir politikai, socialinio tapatumo erozija, didėja asmenybės destabilizacija, nesuvaldomai auga visuotinis baimės jausmas. Kodėl?

Šiandien sudėtinga kalbėti apie visuomenę ir mus supantį absurdą, bet tylėti – tai lyg kapituliuoti, susidūrus su milžiniška šūdo lavina, bandančia suteršti paskutinį mūsų žmogiškumo lašą, nusinešti ir paversti mus savo pasmirdusios masės dalimi. Lavinos masė ir yra tai, iš kur randasi ta gaivališka jėga, nusitempianti paskui save viską, ką pakeliui išverčia iš šaknų.

Pasaulis vis labiau panašėja į sintetinį lauką, kuriame mes jaučiamės dezorientuoti, imame panikuoti. O panika – tai paprasčiausia baimė. Mes bijome ir bandome dalykus kontroliuoti, paversti juos steriliais, susintetinti mus supančią aplinką. Tą pačią aplinką, kuri veda mus iš proto. Mes esame bepročiai. Mes ieškome prasmės ir tikrumo kiekviename savo gyvenimo žingsnyje ir tuo pat metu nuo jo bėgame. „Antikristas“ – tai nesterilus spektaklis apie vertę ir vertybes.

_____________

Artūras Areima

Dar kūrybinio kelio pradžioje pramintas teatro chuliganu, A. Areima yra vienas įdomiausių jaunosios kartos teatro kūrėjų Lietuvoje. Jo spektakliai nuolat provokuoja kritikų ir žiūrovų diskusijas. A. Areima ne sykį sulaukė profesionalių scenos meno vertintojų aukščiausių įvertinimų: 2013 m. už naujų sceninės išraiškos formų paieškas režisierius apdovanotas Boriso Dauguviečio auskaru, 2013, 2014 ir 2015 m. nominuotas Auksiniam scenos kryžiui režisieriaus kategorijoje. 2016 m. vasarą vykusiame „Fringe“ festivalyje Edinburge jo spektaklis „Po ledu“ žiuri įvertintas specialiuoju „Summerhall“ menų centro prizu. A. Areimos meninė pozicija balansuoja tarp klasikinio, epinio teatro tradicijos ir naujųjų laikų scenos meno reiškinių.

Rinktiniai spektakliai

Michal Walczak, Kasykla (2017)

Kai Hensel, Klamo karas (2016)

Falk Richter, Po ledu (2015)

Nevykėlis, pagal Eduardo Limonovo romaną „Nevykėlio dienoraštis“ (2015)

Mathias Malzieu, Mechaninė širdis (2015)

Kartu, pagal Serhij Žadan romaną „Depeche Mode“ (2014)

Ričardas II: post factum, pagal William Shakespeare’ą (2014)

Antonas Čechovas, Vyšnių sodas (2013)

William Shakespeare, Julijus Cezaris (2012)

_________

„Kas paskatino kai kuriuos palikti salę spektaklio metu? Manyčiau, jog žiūrovai tiesiog pavargo „būti šokiruojami“. Pirma, postmodernus žaidimas pasirodė žaidžiamas savoje dėžėje (spektaklio diskurse – tualete, lėkštėje). Antra, net ir gyvendami tokioje visuomenėje, vis dar galime apeliuoti – atsiliepti – į savas vertybes. Trečia, galbūt spektaklis pagal Areimą tiesiog nėra įdomus. Įtraukia jis, sakytume, tik vėliau. <...> Tik mąstau šį kartą ne apie spektaklį, o apie visuomenę, besirenkančią taip kurti ir tokia kūryba žavėtis.“

Augustė Žičkytė, Menų faktūra, 2017 03 09

„Keista sakyti apie lietuvių teatrą, bet geriausios ir jautriausios „Antikriste“ yra sekso scenos. Ne vien tuo, kad tylesnės, sukauptesnės. Bet jose švytuoklė ima skrieti nuo performanso į natūralumą ir nevaidybą, brėžti pagrindinę liniją. Čia tarsi žaidžiamas porno, bet drauge atsiranda erdvė tikriems jausmams, prasimuša nebylus nuoširdumas.<...>

Dera pabrėžti: šie jauni aktoriai elgiasi su savo kūnu taip, tarsi su juo būtų užaugę, t. y. jiems nuogumas yra tik vienas itin natūralių kūniškumo aspektų, vienas spektaklio tekstų. (Reklamiškai sušukime: ar to Lietuvoje dar nebuvo? Taip, nebuvo.) Jie jau prie to pripratę, žiūrovai prie to turi pratintis, antraip viskas bus nurašyta bandymams šokiruoti, o taip nėra.“

Vaidas Jauniškis, Menų faktūra, 2017 03 15

MŪSŲ NEMIGA SKIRTA ATIDUMUI

 .