HAMLETMACHINE

Heiner Müller 

Premjeros data : 2018 m. Spalio mėn. 

AAT|Artūro Areimos teatras

režisierius/scenografas Artūras Areima | kostiumų dailininkas Artūras Areima| muzika π | videomenininkas π | vaidina Petras Šimonis, Monika Poderytė




 AR GALIMAS BUVIMAS IR KĄ REIŠKIA BŪTI UŽ KOMUNIKACINIO GALIOS DISKURSO?

Fragmentiškame Müllerio aštuonių puslapių tekste Šekspyro šedevro herojus kovoja, kad išgyventų literatūrinės ir politinės istorijos griuvėsiuose. Griuvę idealai ir žmonių nusivylimas: pjesėje „Hamletmachine“ jaunystė priešinasi ir kariauja su praeitimi, tam , kad galėtų pakeisti, kurti savo ateitį. Norint išsilaisvinti iš nesibaigiančio smurto istorijos ciklo, praeitis kvestionuojama ir dekonstruojama. „Hamletmachine" drąsiai paliekama psichologinio pasakojimo sfera, sukuriamas išduotos revoliucijos kraštovaizdis.

Režisieriaus Artūro Areimos kuriamo spektaklio meniniai iššūkiai ir sąmoningo formų paieškos inspiruotas pasipriešinimas šiam sudėtingam tekstui skatinti žiūrovą daryti tą patį – sąmoningai, racionaliai svarstyti apie didžiųjų sociokultūrinių virsmų keliamas visuomenines ir žmogaus savivokos problemas: žmogus po Dievo mirties – tai žmogus, kurio pamatinė apibrėžtis yra ne atvirumas Dievo beribiškumui, bet gebėjimas aptikti savo ribas. Seksualumas ir meninė kūryba yra bene tobuliausios ribinės patirties formos. Transgresija – tai ne tik Dievo netekties fiksacija, bet ir Dievo kaip neįmanomybės paliudijimas. Ribos patirtis – tai toks baigtinybės ribotumas, kuris išveda akistaton su nuo sacrum išvalyta nebūtimi ir taip ją suaktualina. Transgresija yra Vakarų pasaulio įrašymas į ribą, surišančią jį su tuo, ką jis atmeta ar išstumia kaip savo svetimybę. Transgresija – tai pozityvaus baigtinybės pasaulio steigimas per ribą, atribojančią jį nuo dieviškos begalybės.

Tokiame kontekste seksualumas nėra tiltas, jungiantis mus su sekuliariu žvėries pasauliu, tai „plyšys, bet ne išskiriantis ir izoliuojantis, o įrašantis mus į ribą ir kaip ribą pristatantis pačius mus sau.

Šis spektaklis – tai puiki galimybė jaunai teatro trupei suvokti teatro vietą šiandieninių estetinių paradigmų kaitos akivaizdoje, o taip pat – suvokti savo vaidmenį ir misiją, atsidūrus šių paradigminių pokyčių epicentre.

„Aš ne Hamletas... Mano dramos jau nebėra“.  Kuo daugiau kalba pjesės personažai, tuo darosi aiškiau, kad jie visi įkvėpti savo pačių istorijų – iškraipyti, iššaukiantys, intelektualūs anekdotai ir begalė citatų. Visa tai atrodo tarsi jų maištas, lyg hipotetinės, virtualios pratybos su psichinėmis lėlėmis. Šis kūrinys kalba daugeliu prasminių lygmenų, tačiau vienas iš pagrindinių Mullerio atspirties taškų – intelektualas vėlyvojo moderno epochoje arba postmodernybėje, apkrautas neaprėpiama sąmoningumo/pasąmoningumo našta, kurios Šekspyras negalėjo net įsivaizduoti. Ši našta, anot būsimo spektaklio autorių, – susijusi su didžiuliu „humanistinės kultūros“ bagažu, kaip, pavyzdžiui, humanitarų bendruomenėje itin gajūs mitai apie „autoriaus mirtį“ ir „dramos mirtį“. Štai kur „Hamletmachine“ iš tiesų pakyla virš joje kuriamos (auto)ironijos.

MŪSŲ NEMIGA SKIRTA ATIDUMUI

 .