NOTHING HURTS

Falk Richter


Premjera 2020 Sausio 25,26  d. Artūro Areimos teatras, Vilnius

Trukmė 90 min | N-16

AAT|Artūro Areimos teatras

režisierius/scenografas Artūras Areima | kostiumų dailininkas Artūras Areima| kompozitorius π | video menininkas Dinas Marcinkevičius | vaidina Petras Šimonis, Monika Poderytė


Fotografė Laura Vansevičienė
Pjesę iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Pieslytė
projektą remia Lietuvos Kultūros taryba

Savęs fragmentavimas į savojo „aš" įvaizdžius padalija ir patį kūną į kūno dalis. Medijos, reklama, muzikiniai klipai gausiai papildo tokią fragmentaciją. Kiekviena kūno dalis - lūpos, klubai, šlaunys, pilvas, krūtinė – apžvelgiami atskirai, kaip priemonė, padidinanti trokštamo įvaizdžio vertę. Kūno dalys performuojamos ir dekontekstualizuojamos: suvokiamos kaip nutolusios nuo individo. Koks jausmas šiandien gali būti tikras ir priklausyti žmogui, kaip vientisai asmenybei? Kaip jį iššaukti, ir ar jis egzistuoja, jei nebesuvokiame savęs, kaip kūno ir dvasios visumos?

A.Areima: “Spektaklis “Nothing Hurts”, kaip ir pati pjesė, temiškai glaudžiai yra susijęs su J.G.Ballard’o romanu “Crash” (liet. “Avarija”), kuriame kūnas susiduria su technologijomis t.y. su mašina. Kūnas nuolat pakliūna į avariją. Kūnai čia pakliūna neatsitiktinai, tai yra specialiai sukonstruotos avarijos, tam, kad susidūrimas sukeltų seksualinį ir emocinį pasitenkinimą. Čia avarija, susidūrimas gyvenimui suteikia naują formą, naują kvėpavimą, vėl iš naujo patiriamas geismas kitam kūnui, pačiam sau, egzistencijai. Čia mirtis ir seksas yra tame pačiame lygmenyje, kaip ir kūnas – be fantazmo, be metaforos, be frazės. Negalėtumėme sakyti, jog čia kūnai/veikėjai susiduria su sadizmu, mazochizmu ar su pasimėgavimu – čia susiduriama su paprasčiausia gryna iškrova. Čia viską gaubia atmosfera, kurią galėtumėme įvardyti, kaip šiandieną, kaip ją įvardijo ir pats Ballard’as : “...mes įstrigome milžiniškame kamštyje”. Nuo šiol laikas nebeturi gelmės, ateitis nustoja egzistuoti, kaip ir praeitis. Laiką keičia kameros akis, įmontuota į mūsų kasdienes technologijas. Visata nebeturi paslapčių.

Aš nebesuprantu, kas esu šiandien, ir nemanau, jog pajėgsiu suprasti. Aš nemanau, kad galiu būti artimas kitam. Jau nekalbu apie save patį. Vis dažniau iškyla depersonalizacijos jausmas – kad kūnas tai tik dėžutė, kurioje esi uždarytas. Jis neturi jokios konkrečios prasmės, nebent tą bendrą/visuotinę, kažkada seniai nustatytą, su keliais pakeitimais, rekonstrukcijomis, tą, kurią genetiškai modifikavome. Mes save patalpinome ir uždarėme į virtualųjį tinklą, todėl dabar esame visi tokie vienodi, neįdomūs, neišsiskiriantys, nuspėjami, pavargę nuo kitų ir savęs. Sunku rasti šviežių minčių, gryno oro, kuriuo galėtume dalintis. Viskas tampa ištisa pilka linija.”

Kūniškas individas. Savo paties priešas, priverstas sukurti pramaną - žmogiškumą.

 .