n a š l ė s

pagal Sławomir Mrożek

Premjera 2021 m. rugsėjo mėn. Artūro Areimos teatras, Vilnius

Trukmė  <..> min | N-16

 

režisierius/scenografas : Artūras Areima

režisieriaus asistentė : Inga Sanakojevaitė
kostiumų dailininkas : Artūras Areima

kompozitorė : π

video operatoriai : Gediminas Vansevičius, Dinas Marcinkevičius, Paulius Oficerovas

video menininkas : Gediminas Vansevičius

techninis asistentas : Paulius Jakubėnas

montažas : π

garso operatorius : Andrius Kairys
vaidina : Monika Poderytė, Modesta Jakeliūnaitė, Karolis Legenis, Rokas Petrauskas, Tomas Rinkūnas, Justė Buslavičiūtė

 

 


Pjesę iš anglų kalbos vertė Irena Aleksaitė


Projektą remia Lietuvos Kultūros taryba, Cinevera, Cineskope

Būsimo AAT kinematografinio kūrinio pagrindas - Sławomiro Mrożeko tragikomedija „Našlės“. Tai vienas asmeniškiausių autoriaus kūrinių, analizuojantis gyvenimo laikinumą ir žmogaus nesusitaikymą su laukiančia mirtimi. S. Mrożekas pjesę parašė sveikdamas po sunkios operacijos, Meksikoje - nuotaikingas požiūris į mirtį ir jos personifikacija yra nuoroda į Meksikos kultūrą, kur mirtis priimama kaip natūrali gyvenimo dalis, į ją žiūrima ironiškai ir be baimės. Kurdamas būsimą spektaklį, režisierius sieks atverti ir dekonstruoti mirties baimės temą bei suteikti žiūrovui galimybę apie mirtį svarstyti be nerimo.

Kuriamų personažų būvis ir kuriama atmosfera ne atstumia, bet įkvepia prisijungti prie jų, atsiverti ir palikti pasaulį, kuris mums įprastas, “normalus”, nors iš tiesų daugiau meluojantis, nei priimantis. Būsimas filmas bus nespalvotas: pasak režisieriaus, spalvų pamatyti šiandien mes dar nesugebame, nenorime; šis kūrinys bus filmuojamas taip, kad žiūrovo akis galiausiai norėtų, reikalautų spalviškumo, nes kūrinio nuotaika, situacijos ir personažai prieštaraus pilkumui, tačiau tokį - neįkvepiantį, niūrų pasaulį dažniausiai mes patys ir renkamės matyti. Esame karta, kuri į miške žydinčias gėles sugeba pažvelgti tik per telefono ekraną, per dirbtinį filtrą ir kasdien sąmoningai ir nesąmoningai atsisakome matyti realybę tokią, kokia ji yra iš tiesų.

Artūras Areima: “Man neįdomus šis “normalus” pasaulis, jis pilnas triukšmo, beprasmiško politkorektiškumo. Jis bevaisis. Jame labai mažai gyvų žmonių, kurie norėtų gyventi/švęsti gyvenimą, gyventi be baimės mirti, be baimės kalbėti, būti kitokiu, tokiu, kokiu norisi būti. Noriu sukurti filmą, kur į vieną keistą kavinę veržtųsi visi žmonės, nes ten gali sutikti gyvus ir mirusius, keistus, įdomius marginalus, autsaiderius, stilingus žmones, kaip J. Genet knygoje “Gėlių Dievo motina”. Ten už stalo sėdi žavi mirtis, kurios nebijoma, jos geidžiama, nes ji patraukli, seksuali pasaulio chaoso orbita. Noriu, kad mūsų dabartiniame pasaulyje gyvenantys pilki žmonės geistų pakliūti į šį barą/ pasaulį, kad jis trauktu juos, kad galvotų - o jei toks baras egzistuotų, ar aš jame lankyčiausi, ar aš irgi iškviesčiau šokti mirtį? Filmas specialiai nespalvotas ir tamsus, kad spalvos gimtu vaizduotėje, kad jų trūktų, kaip gyvenime, kad nespalvingumą savo pačių viduje paverstume spalvotu pasauliu.”

ATSILIEPIMAI SPAUDOJE :