SPEKTAKLIS "FAUST IS DEAD" PIETŲ KORĖJOJE : GRIŪNANTYS TEATRO STANDARTAI IR KVIETIMAS Į SEULO TARPTAUTINĮ FESTIVALĮ

Šių metų Lapkričio 8-14 dienomis AAT|Artūro Areimos teatro spektaklis "Faust is dead" pagal Mark Ravenhill pjesę buvo pristatytas tarptautiniame "Peace Theater festival" teatro festivalyje Kvangdžu mieste, Pietų Korėjoje.

Spektaklis sulaukė didžiulio susidomėjim iš vietinės auditorijos bei šalies profesionalaus scenos meno atstovų.

Pirmieji atsiliepimai po spektaklio. Dalinasi Pietų Korėjos teatro asociacijos prezidentas JeungWoo Son:

" <Faust is Dead>
This is the title of the opening performance of the 18th Gwangju International Peace Theater Festival(AAT Troupe in Lithuania).

The author of this work, Mark Ravenhill, took Goethe's <Faust> as a weft (seed line) and weaved various fanatical desires of modern people into a work of art. In the process of dismantling and reconstructing the original work, lithuanian director Arturas Areima used a directing strategy that connects the fragmented pieces of texts with the actors' bodies and various audio-visual image texts.

What kept the dramatic tension along with this directing technique was the acting ability of the actors who revived the maniacal and perverted desires of the characters in the play. There were many cruel and shocking scenes, so I looked away from the stage a few times while watching the performance, but the last lines of the writer and actors who delicately played the madness of twisted modern people, sometimes cynically and sometimes like people who were methed out, made the performance that leaves a long aftertaste.

"People are dead. And progress. Progress... and mankind...yes, mankind is dead too."

//

<Faust is dead>

Taip pavadintas 18-ojo Gwangju tarptautinio taikos teatro festivalio (AAT trupė Lietuvoje) atidarymo spektaklis.

 

Šio kūrinio autorius Markas Ravenhillas Gėtės <Faustą> paėmė kaip ataudą (pagrindinę liniją) ir į meno kūrinį įpynė įvairius fanatiškus šiuolaikinių žmonių troškimus. Demontuodamas ir rekonstruodamas originalų kūrinį, režisierius Arturas Areima taikė režisūrinę strategiją, susiejančią suskaidytus tekstų gabalus su aktorių kūnais ir įvairiais audiovizualiniais vaizdo tekstais.

 

Dramatišką įtampą kartu su šia režisūros technika išlaikė aktorių vaidybiniai sugebėjimai, kurie atgaivino maniakiškus ir iškrypusius pjesės veikėjų troškimus. Buvo daug žiaurių ir šokiruojančių scenų, todėl žiūrėdamas spektaklį kelis kartus nusukau žvilgsnį nuo scenos, tačiau paskutinės rašytojo ir aktorių eilutės subtiliai atskleidė suktų šiuolaikinių žmonių beprotybę, kartais ciniškai, o kartais taip paprastai ir jautriai. Visa tai tapo tokiu spektakliu, kuris palieką labai ilgai išliekantį įspūdį.

 

"Žmonės mirę. Ir pažanga. Pažanga... ir žmonija... taip, žmonija taip pat mirusi."