Žmogus, kuris užkariavo ne valstybę, o žmogaus sąmonę. „Didžiausia valdžia yra ne priversti žmogų paklusti. Didžiausia valdžia – padaryti taip, kad jis norėtų paklusti.“ Šis spektaklis nėra apie Anglijos karalių. Jis nėra apie politiką. Jis nėra apie istoriją. Jis nėra apie blogį. Jis yra apie žmogaus psichiką. Nes kiekviena politinė sistema pirmiausia gimsta žmogaus galvoje. Prieš atsirandant diktatoriui, turi atsirasti žmogus, pasirengęs juo patikėti. Prieš atsirandant propagandai, turi atsirasti žmogus, kuriam tiesa tampa pernelyg sunki. Prieš atsirandant Ričardui, turi atsirasti visuomenė, kuri pavargsta būti laisva. Todėl ši pjesė nėra apie vieną monstrą. Ji – apie mus. Valdžios troškimas: kai bejėgiškumas tampa galia Kodėl žmogus trokšta valdžios?

Friedrichas Nietzsche teigė, kad žmogų valdo valia galiai. Dažnai ši mintis suprantama klaidingai. Tai nėra vien noras valdyti kitus. Tai – noras įveikti savo bejėgiškumą. Ričardas gimsta ne iš stiprybės. Jis gimsta iš pažeminimo. Jo vaikystė paženklinta atstūmimo. Jis niekada nepatyrė besąlygiškos meilės. Todėl jis nusprendžia: jei negaliu būti mylimas, būsiu bijomas. Tai klasikinis traumos virsmas valdžia. Alfredas Adleris šį mechanizmą vadino menkavertiškumo komplekso kompensacija. Žmogus, kuris giliai savimi abejoja, dažnai siekia absoliučios kontrolės. Todėl Ričardas nėra gimęs blogas. Jis – žmogus, kuris nebeištveria savo paties skausmo ir nusprendžia jį perkelti pasauliui. Narcizas, kuris nekenčia savo atspindžio. Remiantis Sigmundo Freudo teorijomis, Ričardas neturi stabilaus Ego. Tiksliau tariant, jam niekada nepavyko suformuoti vientiso „Aš“. Visą gyvenimą jis ieško savo atspindžio kitų akyse. Todėl jam reikia publikos. Jam reikia rūmų. Jam reikia priešų. Jam reikia žmonių. Ne todėl, kad juos myli, o todėl, kad be jų jis neegzistuoja. Narcizas nėra žmogus, kuris save myli. Tai žmogus, kuris negali pakęsti savęs. Todėl jis nuolat ieško veidrodžių. O valdžia tampa didžiausiu iš jų.

Michel Foucault: galia be smurto. Senovėje karalius nukirsdindavo galvą. Šiandien jis parašo naują komunikacijos strategiją. Michelis Foucault rašė, kad moderni valdžia tapo nematoma. Ji ne tik baudžia – ji formuoja. Ji kuria normas. Ji nusprendžia, kas yra gražu, kas yra sėkmė, kas yra meilė, kas yra patriotizmas, kas yra sveikas žmogus, kas yra normalus kūnas ir kokia nuomonė yra priimtina. Todėl šiuolaikinis Ričardas pirmiausia valdo kalbą.

Byung-Chul Han: psichopolitika. Šiandien niekas mūsų neverčia dirbti. Mes patys save išnaudojame. Mes tampame projektais. Nuolat save tobuliname. Matuojame žingsnius. Skaičiuojame kalorijas. Stebime savo produktyvumą. Kuriame įvaizdį. Parduodame save. Ričardui net nereikia mūsų pavergti. Mes ateiname patys.

René Girard: kodėl visuomenei reikia aukos? René Girard'as teigia, kad žmonių bendruomenės stabilizuojasi surasdamos kaltąjį. Kai visuomenė išgyvena krizę, ji ieško ne problemos priežasties. Ji ieško žmogaus. Migranto. Kitataučio. Silpnesniojo. Kitaminčio. Išdaviko. Paaukojus vieną žmogų, visiems trumpam pasidaro lengviau. Todėl Ričardas nuolat kuria priešus. Ne todėl, kad jų reikia. O todėl, kad be priešų subyrėtų jo valdžia.

Hannah Arendt: blogio banalumas. Tai viena svarbiausių spektaklio temų. Blogis beveik niekada neateina rėkdamas. Jis ateina mandagiai. Su kostiumu. Su diplomu. Su šypsena. Su „PowerPoint“ prezentacija. Su PVR (pagrindiniu veiklos rodikliu). PVR – tai matas, padedantis įvertinti, kaip sekasi siekti tikslų ar rezultatų. Kitaip tariant, jei turi konkretų tikslą, PVR parodo, ar judama tinkama kryptimi ir kiek dar reikia padaryti. Angliškai tai vadinama KPI – *Key Performance Indicator*. Blogis ateina su rūpesčiu. Žmogus tampa monstru ne todėl, kad nekenčia. Jis tampa monstru todėl, kad nustoja galvoti.

Slavoj Žižek: ideologijos pergalė. Slavoj Žižek teigia: „Didžiausia ideologijos pergalė įvyksta tada, kai žmogus sako: „Aš žinau, kad tai melas. Bet vis tiek tuo gyvenu.“ Tai mūsų laikų tragedija. Mes nebetikime propaganda. Bet ji vis tiek mus formuoja.

​​​

​

​

ATSILIEPIMAI SPAUDOJE : ​

​​

https://ve.lt/podkastai/rezisierius-arturas-areima-spektaklis-ricardas-iii-gris-i-scena

​