n a u j i e n o s
Marija Dautartaitė apie Artūro Areimos spektaklį "Žmogus miestas"
Stiprios pradinės koncepcijos pavyzdys galėtų būti naujausias Artūro Areimos teatro spektaklis „Žmogus – miestas“ (režisierius Artūras Areima), kurio premjera įvyko Vilniaus senojo teatro Mažojoje salėje. Areimos miesto scenografija – dviejų dimensijų. Pirmoji – fizinė, realistinė. Scenoje stovi įvairūs kelių priežiūros stulpeliai ir kūgiai – jų tikrai daug pastaraisiais metais matome Vilniuje. Scenoje visas miestas yra viena didelė statybvietė, kurioje stovi vieniši daugiabučiai. Spektaklis pradžioje įgarsinamas kaip miesto vidinis monologas: kalba miesto viduriai – požeminės trasos, miesto širdis – centras, miesto judėjimas – transporto spūstys. Tai iš tiesų yra antropologiniai tekstai (projekto konsultantė – antropologė Jekaterina Lavrinec), kviečiantys žiūrėti į miestą kaip į gyvą organizmą, paslaptingą daugiasluoksnį gyvūną. Man atrodo, tai yra stipriausia ir labiausiai pagrįsta spektaklio dalis. Miesto įgarsinimas įgauna savo garsovaizdį (kompozitorius Dominykas Digimas), pasakojimo ritmą, puikiai derantį su videomenininko Kristijono Dirsės vaizdo projekcijomis. Aktoriai, įgarsinantys miestą, turi laisvę veikti ne-žmogiškame registre, todėl jie tampa įdomūs žiūrovui. Įsimintinas sumanymas aktoriams ant galvų uždėti eismo ženklinimo kūgius – jie tampa panašūs į fantastines būtybes, savitai judančias miesto erdvėse. Nauja, netikėta ir įtikinama miesto kūno vizualizacija.
Motinystė kaip nelaimė
Režisieriaus Artūro Areimos spektaklis „Jerma" Vilniaus senajame teatre / Artūro Areimos teatro ir Vilniaus senojo teatro koprodukcija
Ramunė Balevičiūtė
"<...> Eglės Špokaitės Jerma aklai tapatina kūnišką geismą su pilnatve ir prasme. Jos noras turėti vaiką parodomas kaip manija ar apsėdimas. Ji tikisi, kad iš jos kūno atsiradusi gyvybė užpildys joje plytinčią tuštumą ir suteiks jai niekada nepatirto artumo. Šis troškimas ją galų gale ir sunaikina."
Iš kur ateini, Jerma?
Artūro Areimos „Jerma“ Vilniaus senajame teatre
„Milenialsų smėlinė“ (angl. millennial beige), dar vadinama „liūdna smėline“ (angl. sad beige), – šiuolaikinis dykynės atitikmuo Vilniaus senojo teatro ir režisieriaus Artūro Areimos spektaklyje „Jerma“. Jo kūrėjai iš to paties pavadinimo Frederico García Lorcos teksto perima troškimo, troškulio pirmiausia kaip noro atsigerti dėmenį ir jį įvaizdina scenografija, imituojančia blankų buto interjerą. Šioje aplinkoje skleidžiasi moters troškimas juntamą stygių, tuštumą užpildyti susilaukiant atžalos. Žinia, vardas Jerma (iš isp. yermo) reiškia dykumą, nederlingą žemę. Atitinkamai Lorcos tekste vanduo siejamas su gyvybės, vitališkumo, aistros reikšmėmis. 1934 m. pjesės herojei daugiavaikė senė aiškina, kad „vaikai ateina kaip vanduo“ (čia ir toliau – 1989 m. Birutės Gedgaudaitės vertimas), tad moterys sunkumus susilaukti kūdikio gydo gerdamos švęstą vandenį. Senė teigia, esą vyrai „turi išpinti kasas ir iš savo burnos mus pagirdyti vandeniu“, Jerma potraukį vyrui junta nešama per upę, nelaimingoje santuokoje ji nori „gerti, bet nėra vandens nė stiklinės“. Smėlio spalvos scenoje Jerma (Eglė Špokaitė) geria, tik ne vandenį – alkoholį ir (bent jau turėtų gerti) vaistus, tad troškulys nemąžta.
Aktorė Eglė Špokaitė: „Jermoje“ esminė tema – prasmės, siekio užpildyti vidinę tuštumą“
Artūro Areimos teatro ir Vilniaus senojo teatro premjera "Jerma" pagal Federico García Lorca
Interviu su aktore Egle Špokaite
"<...> Man asmeniškai atrodo esminė egzistavimo prasmės tema, siekis užpildyti vidinę tuštumą. Ryškus apleistos, uždarytos, stiprios savasties balsas, kuris nebeleidžia gyventi pagal nustatytus visuomenės algoritmus. Spektaklyje noras turėti vaiką atrodo labiau kaip kraštutinė priemonė, bet ne tikras troškimas.
Bet, žinoma, yra ir deklaratyvaus apsisprendimo neturėti vaikų, o tai labiau skamba kaip tam tikras pasiekimų visuomenės trendas, nei nuoširdi tiesa. Man atrodo, kad kiekvienas yra laisvas spręsti ir rinktis – turėti ar neturėti, vaikas neturėtų būti privalomas, kaip mokslas iki šešiolikos metų. Ir sąmoningai priimtas sprendimas turėtų būti gerbiamas. Lygiai kaip ir nusprendus jų turėti, derėtų prisiimti atsakomybę už pasirinkimą."
“Žmogus miestas” – kas kam tarnauja?
Akvilė Šimėnienė apie Artūro Areimos spektaklį "Žmogus miestas"
Premjera ne tik mezga ryšius su kitais meno kūriniais turinio plotmėje, bet ir pati savo forma klausia: kas yra spektaklis postmoderniame teatre? Puikios vaizdo projekcijos, scenografija, aktorių kostiumai ir garso takeliai, fiksuojantys įvairiausius miesto garsus (metro, gatvių remontą, griovimą, ūžesį), kuria anti-gamtos, „asfalto“ estetiką. Tai sustiprina dominuojančio miesto ir žlungančio bei žlugdomo žmogaus vaizdinį (du žmonės-kelio ženklai, gimdanti moteris, vaikas mieste, ieškantis, kur nusipirkti pieštukų).
<...>
Net ir tai, kad spektaklio premjera vyko rekonstruojamame mieste, perkastoje J. Basanavičiaus gatvėje, tampa metaforiška: iškapoto asfalto viduryje žiūrovams dovanojamas katarsis (gr. katharsis – apvalymas), turintis atnešti dvasinį palengvėjimą, aistrų suvaldymą ir emocinį apsivalymą, leidžiantį pasijusti tvirtesniu žmogumi bei veikti čia ir dabar žmogaus, o ne miesto egzistencijos labui.
Spektaklis „Jerma“: troškimas užpildyti vidinę tuštumą
Artūro Areimos teatro ir Vilniaus senojo teatro koprodukcija - spektaklis "Jerma"
Premjera Gegužės 7,8 dienomis Vilniaus senojo teatro mažojoje salėje
Aktorius Arturas Svorobovičius A. Areimos inscenizuotą „Jermą“ vadina nevaldomu tornadu, kuris prašosi būti numalšintas: „Jermos“ pasaulis apima didelį emocijų ir išgyvenimų spektrą: motinystės instinktų atgimimas, seserų prieštaringumas, neišgijusios vaikystės žaizdos, praeityje nesusiklostę santykiai, naujų draugų atsiradimas ir jų išdavystė. „Jerma“ – tai šiandienos individo, žmogaus istorija. Jei žmogus nori būti universalus, individualus ir atsiskirti nuo bandos, vadinasi, jis privalo spręsti savo paties problemas visiškai vienas. Įmanoma? Taip, įmanoma, tačiau, kartais aplinkybės už mus yra stipresnės. Jerma yra savo aplinkybių kalinė. Ar pavyks jai ištrūkti į šviesą – pamatysime.“
Artūro Areimos teatro ir Vilniaus senojo teatro koprodukcija.
Šiuo metu Vilniaus senajame teatre (VST) statomas spektaklis pagal Pero Olovo Enquisto pjesę „Lūšies valanda“, kurį režisuoja Artūras Areima. Premjera įvyks 2025 m. sausio 31 d. teatro Didžiojoje salėje.
„Lūšies valanda“ – tai VST ir Artūro Areimos teatro bendradarbiavimo rezultatas. Spektaklis bus rodomas lietuvių kalba.
Rugsėjo 2-11 dienomis Juodkalnijoje įvyko prestižinis alternatyvaus teatro festivalis FIAT 2022. Festivalio pagrindinėje programoje buvo pristatytas režisieriaus Artūro Areimos spektaklis „Po Ledu“ (Artūro Areimos teatras), kuriam atiteko specialusis komisijos prizas už įspūdingą šiuolaikinės dramaturgijos ir naujų teatro formų jungtį. Griežtais korporaciniais santykiais pagrįstas režisieriaus Artūro Areimos spektaklis, kurtas pagal vieno svarbiausių jo kartos vokiečių dramaturgų Falko Richterio tekstą, yra tarsi įsiveržimas į žmonių psichiką, į tai, kas joje lieka po to, kai žmogų praryja kapitalizmas.
Artūras Areima atstovauja naujosios kartos europietiškai režisūrai
2020 m. sausio 6 dieną Latvijos teatro interneto svetainė www.kroders.lv publikavo latvių teatrologės Vēsmos Lēvalde apžvalgą-tyrimą apie režisieriaus Artūro Areimos kūrybos braižą, jo kūrybinį kelią bei svarbiausius spektaklius.
Vēsma Lēvalde
Artūro Areimos ,,Hamletmachine“: teatras, kurį supranta Berlynas
Jau antrojo susitikimo su Berlyno žiūrovais metu AAT įsitikino, jog Lietuvoje kuriamų trupės spektaklių meninė kalba ne tik suprantama Vokietijos publikai, bet ir palieka ten visai kitokį meninį įspūdį, nei žiūrovams Lietuvoje - čia kūrėjams dažnai užduodami klausimai, kvestionuojantys pasirinktą formą ar provokatyvumą, o Berlyne menininkams daugiausia tenka diskutuoti apie spektaklio turinį, temą, pjesę ir jos autoriaus interpretacijos ryšį su režisieriaus pasirinkta menine kalba.
„Fortūnos“ trofėjus ir 3 tūkst. eurų vertės premijos už geriausius, reikšmingiausius praėjusių metų profesionaliojo teatro kūrėjų darbus atiteko Kauno valstybinio muzikinio teatro solistei Marijai Arutiunovai, spektaklio „Karalius Lyras“ režisierei Ewai Piotrowskai ir scenografei Giedrei Brazytei, spektaklio „Dviejų Korėjų susijungimas“ režisieriui Artūrui Areimai bei vaizdo dailininkui Kristijonui Dirsei, spektaklio „Kartoteka“ režisieriui Gintarui Varnui ir aktoriui Dainiui Svobonui, spektaklio „Sugar“ aktorių duetui Raimondui Baranauskui ir Žanui Voronovui, kompozitoriui Antanui Jasenkai. Šventinę „Fortūną“ už ilgametį indėlį į scenos meną atsiėmė Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Albinas Budnikas.
Europos teatro sąjungos
"Naujosios teatro realybės" prizo kandidatų sąraše - Artūras Areima
Režisierius, AAT teatro įkūrėjas Artūras Areima įtrauktas į Europos teatro sąjungos prizo "Naujosios teatro realybės" kandidatų sąrašą. Europos teatro sąjungos "Naujosios teatro realybės" prizas - prestiziškiausias ir vienas reikšmingiausių teatro apdovanojimų pasaulyje, kol kas Lietuvoje šį apdovanojimą yra gavę tik O.Koršunovas ir E.Nekrošius ir kandidatų sąraše taip pat įtrauktas R.Tuminas.
Šiais metais apdovanojimą pelnė tokios teatro pasaulio asmenybės, kaip R.Wilson, D.Papaioannou, Estų teatro vizitinė kortelė - trupė No.99, K.Serebrenikov.
Artūro Areimos teatras Avinjone: 15 spektaklių per 17 dienų
A. Areima: "Šiuolaikinis Europos teatras, mano nuomone, šiuo metu išgyvena paieškų, pasimetimo ir komercinio nuklydimo etapą. Ieškantieji ieško, kaip iš naujo teatras galėtų virsti aktualiu, šiuolaikišku ir prasmingu šiandieninei auditorijai. Pasimetę svarsto, ar šiandien teatras išvis reikalingas ir šį klausimą kelia viešai scenoje, bendraudami su žiūrovu atvira forma. Komercinio ir konformistinio teatro, šiuo metu, turbūt, yra daugiausia, tai galioja ir kitoms meno formoms. Tai normalu, nes kolektyvinis narcisizmas yra smarkiai įsigėręs į visuomenės kolektyvinę sąmonę. Man visuomet svarbūs nauji, neatrasti keliai. Tikriausiai mano prigimtis - būti nonkonformistu, iš esmės."
Artūro Areimos teatras grįžo iš festivalio P. Korėjoje ir sulaukė kvietimo pasirodyti kitąmet
Tai jau ne pirmos Artūro Areimos teatro gastrolės Pietų Korėjoje: 2018 metais, Tedžono ir Seulo tarptautiniuose teatro festivaliuose teatras pristatė spektaklį „Hamletmachine“ pagal Heinerio Müllerio pjesę, kuris tuomet sulaukė ne vieno teigiamo profesionalų atsiliepimo bei daugybės žiūrovų reakcijų. Šių metų festivalyje buvo pristatyta iš viso 12 užsienio programos ir Pietų Korėjos teatro spektaklių, o Artūro Areimos teatro kūrinys atidarė šių metų festivalį bei vėl Pietų Korėjoje tapo plačiai aptariamu festivalio pasirodymu, taip pat jau sulaukė kvietimo pasirodyti kitų metų tarptautiniame Seulo teatro festivalyje.
„Hamletmachine“ metu dėmesys nėra sukoncentruotas tik į individą ir jo unikalių patirčių reprezentaciją, dominavusą modernizmo dramaturgijoje. Tačiau spektaklis vengia žengti į heterogenišką laikinumą, kuriame individas nebetektų savo privilegijuotos prasmės kūrėjo pozicijos. „Hamletmachine“ aiškiai nurodo į subjektą kaip esminį draminio veiksmo šaltinį. Tiesa, jis ne vienas, nuolatiniame, labai intensyviame santykyje su Kitu, tiksliau Kita."
Kuo reikėtų vadinti A.Areimos teatro darbą "Hamletmachine"?
"Iš kapo prisikėlusio arba į kapus keliaujančio ex-Hamleto monologai – vidinis sąmonės srautas, iš jo pasąmonės kylanti, tačiau moters dominuojama muzika, minimali scenografija, pradžios ir pabaigos nebuvimas, „įėjimo“ ir „išėjimo“ iš vaidmens naikinimas pulsuoja įvairiausiomis postmodernios filosofijos, postpsichoanalizės, ketvirtosios feminizmo bangos nuorodomis, kurių kiekvieną būtų galima detaliai paanalizuoti."
Paralyžuotos sielos skerspjūvis
Artūro Areimos spektaklis „Hamletmachine“
Laura Šimkutė
"...ne viskas, ką matome, ir ne viskas, ką girdime, yra tikra, – esame linkę pasiduoti iliuzijai ir leisti sau ja patikėti. O juk įspūdingi pučiamųjų garsai ar jausmingas atlikėjos dainavimas gali būti viso labo įrašas. Spektaklyje šis santykis apsiverčia – įrašai neegzistuoja, mikropasaulio realybė veikia be „auto tune“ procesoriaus, ji tokia, kokia yra, autentiška. Savidestruktyvi ir savižudiška, smuiko stryku besirėžianti sau venas."
Artūro Areimos teatras Pietų Korėjoje ir Vokietijoje : provokuojantys, drąsūs, tikslūs
Šiemet Artūro Areimos teatro kūrybinė komanda džiaugiasi, turėdama galimybę vis daugiau spektaklių parodyti užsienyje: lapkričio mėnesį AAT Vokietijoje, Berlyne, vaidino spektaklį „Antikristas“, o Pietų Korėjos miestuose Tedžone ir Seule, „DipFe“ ir „ST-BOMB“ festivaliuose, įvyko antroji AAT premjera pagal Heinerio Müllerio pjesę „Hamletmachine“. Berlyne kūrėjai spektaklį vaidino tris kartus, o Pietų Korėjoje buvo parodyti net penki „Hamletmachine“ spektakliai.