j e r m a
pagal Federico Garcia Lorcos kūrybą
Premjera 2026 m. Gegužės 7,8 d. 18:30 val. Vilniaus senajame teatre
Mažoji scena
Trukmė 110 min | N-16 | Vienos dalies drama
režisierius, scenografas ir adaptacijos autorius : Artūras Areima
režisieriaus asistentė : Eglė Kuzienė
kostiumų dailininkė : Valdemara Jasulaitytė
judesio konsultantė : Sigita Juraškaitė
šviesų dailininkas : Julius Kuršys
šviesų operatorius : Deividas Janavičius
kompozitorė : π (Monika Poderytė)
garso operatorius : Paulius Bučius
aktoriai : Eglė Špokaitė, Eglė Grigaliūnaitė, Liuda Gnatenko, Juliana Volodko,
Artur Svorobovič, Viačeslav Lukjanov / Aleksandr Kanajev
projekto prodiuserė : Monika Poderytė
Federico García Lorcos eilėraščius iš ispanų kalbos vertė – Henrikas Bakanas
Projektą finansuoja Lietuvos Kultūros taryba
AAT | Artūro Areimos teatro ir Vilniaus senojo teatro koprodukcija
Fotografas Telman Ragimov / Pafotkinau
„Jerma“ – spektaklis apie santykius, kurie atšąla, apie reikalaujantį kūną, meilę, kuri nebėra saugi, motinystę be blizgučių, drąsą pripažinti tai, kas dažnai nutylima.
Režisieriaus Artūro Areimos spektaklyje pagal Federico García Lorcos pjesę „Jerma“ (isp. „Yerma“) gilinamasi į reprodukcijos temą. Spektaklio ašis – įtampa tarp visuomenės lūkesčių, spaudimo susilaukti palikuonių ir individo laisvės kurti savo gyvenimą. Spektaklyje ryškėja skirtingi motinystės veidai, prieštaros – bejėgiškumas negalint susilaukti vaikų ir nuovargis, grėsmė prarasti save jų susilaukus. Ispanų poeto, dramaturgo F. G. Lorcos 1934-aisiais parašytą pjesę „Jerma“ režisierius A. Areima adaptavo – žodyną, moralines dilemas ir temas perkėlė į šiuolaikinį kontekstą. Adaptacija sukurta pagal Federico García Lorca, bei inspiruota šiuolaikinių šios pjesės adaptacijų.
Pjesėje pasakojama apie jauną moterį, kurią kankina socialinė stigma – bevaikė santuoka. Jerma yra apsėsta minties turėti vaiką, kad atitiktų, jos manymu, tinkamą visuomenės standartą. Kalbama apie kūną, kuris ima diktuoti labiau nei protas, apie meilę, kuri neįsitenka poros rėmuose, apie motinystę kaip geismą, kaip Dievą, kaip ligą, kaip protestą. „Jerma“ byloja apie troškimą jausti prasmę tada, kai visi kiti gyvenimą įprasminantys mechanizmai jau nebeveikia.
Kūrybinė komanda kelia šiandien itin aktualius klausimus. Kaip žmogaus reprodukcija susijusi su identitetu, vaidmeniu visuomenėje ir gyvenimo pilnatve? Ką patiria poros, negalinčios susilaukti vaikų, patyrusios persileidimą? Iš kur kyla socialinis spaudimas susilaukti vaiko?
Tai istorija apie tai, kas nutinka, kai moteris nebenori būti „stipri“, „teisinga“, „funkcionuojanti“, o trokšta būti gyva. „Jerma“ iš esmės ir kalba ne apie vaikus, o apie troškimą. Scenoje – moters griūtis, o ir jos grožis: juokas, geismas, pyktis, malda. Spektaklis neguodžia ir nesiūlo sprendimų, žiūrovą palieka akistatoje su klausimais, į kuriuos lengvo atsakymo nėra. Tai šiuolaikinio žmogaus, kuris ieško prasmės, kai Dievas tyli, meilė slopsta, o kūnas vis dar reikalauja stebuklo, tragedija.
ATSILIEPIMAI SPAUDOJE :
https://menufaktura.lt/anonsai/spektaklis-jerma-troskimas-uzpildyti-vidine-tustuma/
https://menufaktura.lt/recenzija/motinyste-kaip-nelaime/
https://www.ore.lt/2026/04/spektaklis-jerma-arba-troskimas-uzpildyti-vidine-tustuma