„Jerma“ – spektaklis apie santykius, kurie atšąla, apie reikalaujantį kūną, meilę, kuri nebėra saugi, motinystę be blizgučių, drąsą pripažinti tai, kas dažnai nutylima.

Režisieriaus Artūro Areimos spektaklyje pagal Federico García Lorcos pjesę „Jerma“ (isp. „Yerma“) gilinamasi į reprodukcijos temą. Spektaklio ašis – įtampa tarp visuomenės lūkesčių, spaudimo susilaukti palikuonių ir individo laisvės kurti savo gyvenimą. Spektaklyje ryškėja skirtingi motinystės veidai, prieštaros – bejėgiškumas negalint susilaukti vaikų ir nuovargis, grėsmė prarasti save jų susilaukus.

Ispanų poeto, dramaturgo F. G. Lorcos 1934-aisiais parašytą pjesę „Jerma“ režisierius A. Areima adaptavo – žodyną, moralines dilemas ir temas perkėlė į šiuolaikinį kontekstą. Pjesėje pasakojama apie jauną moterį, kurią kankina socialinė stigma – bevaikė santuoka. Jerma yra apsėsta minties turėti vaiką, kad atitiktų, jos manymu, tinkamą visuomenės standartą. Kalbama apie kūną, kuris ima diktuoti labiau nei protas, apie meilę, kuri neįsitenka poros rėmuose, apie motinystę kaip geismą, kaip Dievą, kaip ligą, kaip protestą. „Jerma“ byloja apie troškimą jausti prasmę tada, kai visi kiti gyvenimą įprasminantys mechanizmai jau nebeveikia.
 

Kūrybinė komanda kelia šiandien itin aktualius klausimus. Kaip žmogaus reprodukcija susijusi su identitetu, vaidmeniu visuomenėje ir gyvenimo pilnatve? Ką patiria poros negalinčios susilaukti vaikų, patyrusios persileidimą? Iš kur kyla socialinis spaudimas susilaukti vaiko?

Neturėti vaikų gali būti racionalus žmogaus pasirinkimas, tačiau spaudimas tapti tėvais yra toks stiprus, jog dalis porų galimybės neturėti palikuonių net nesvarsto. Lietuvoje šiuo metu su nevaisingumu susiduria apie 15 proc. porų, 4 iš 5 netekus vaiko išsiskiria, kas penkta moteris patiria persileidimą, maždaug 19 proc. moterų suserga pogimdyvine depresija. Statistika iškalbinga, o jausmai, susiję su žmogaus reprodukcija, dažnu atveju deja lieka už uždarų durų.

​

​

ATSILIEPIMAI SPAUDOJE : ​

​

​

​