ž m o g u s m i e s t a s
pagal Artūro Areimos pjesę
Premjera 2026 m. Kovo 12,13 d. 19:00 val. Vilniaus senajame teatre
Mažoji salė
Trukmė 70 min | N-16
režisierius, scenografas ir pjesės autorius: : Artūras Areima
kostiumų dailininkė : Valdemara Jasulaitytė
videomenininkas, video operatorius : Kristijonas Dirsė
kompozitorius : Dominykas Digimas
scenos operatorius : Martynas Ungurys
butaforė : Arina Lykova
socialinio tyrimo konsultantė, antropologė : Jekaterina Lavrinec
aktoriai : Karolis Maiskis, Monika Poderytė
Projektą finansuoja Lietuvos Kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė
Fotografė Laura Vansevičienė
MIESTAS TURI KŪNĄ. AR TU GYVENI JO PLAUČIUOSE, AR JO RANDUOSE?
Vieną vakarą miestas nusprendė prabilti. Ne per savivaldybę. Per garsą. Per kūną. Per šviesą. Per prakaitą. Spektaklis „Žmogus – miestas“ kviečia į urbanistinį sapną, kuriame daugiabučiai tampa nervų sistema, liftai – nerimo atakomis, o balkonai – vietomis, kur žmonės slapta galvoja apie save. Kodėl didmiesčio žmogus jaučiasi vienišas tarp tūkstančių langų? Kodėl architektūra kartais apkabina, o kartais – stumia nuo savęs? Kada miestas pradėjo slėpti žmogų savo šešėliuose? Tai ne paskaita apie urbanistiką. Tai – miesto pasąmonė scenoje.
MIESTAS KAIP KŪNAS: PASĄMONINĖ ARCHITEKTŪRA TARP GARSO, JUDESIO IR ATMINTIES
Šiame tarpdisciplininiame spektaklyje miestas tampa gyvu organizmu: jo širdis plaka elektroniniu garsu, jo balsas – chorinėmis vibracijomis, jo oda – šviesa ir vaizdu. Kuriame daugiaaukštį sapną, kuriame aukštai nėra aukštai – jie yra būsenos: nerimas, euforija, atmintis, tuštuma, perdegimas, ilgesys. Urbanistinis košmaras. Urbanistinis rojus. Tas pats adresas. Iki 2050 metų 68 % žmonių gyvens miestuose. Klausimas ne kur. Klausimas – kaip? Šiandien miestai dažnai auga greičiau nei žmogaus psichika. Pastatai užgožia atmintį. Stiklas užgožia sezoniškumą. Greitis užgožia vietos dvasią. Romėnai tai vadino genius loci – vietos dvasia. Mes klausiame: ar ji dar kvėpuoja po betonu? Ar ją dar galima išgirsti per triukšmą? Tai kvietimas: įeiti į miesto vidų. Pasiklausyti jo vidaus organų ir paklausti savęs: ar aš dar gyvenu mieste, ar miestas jau gyvena manyje?
„Žmogus – miestas“ – tai spektaklis apie: vienišumą minioje; kūną, įstrigusį tarp sienų; miestą, kuris pamiršo, kam buvo pastatytas; žmogų, kuris pamiršo, kur gyvena.
ATSILIEPIMAI SPAUDOJE :
https://www.7md.lt/teatras/2026-03-06/Zmogus-miestas--premjera-apie-miesta-kuris-pradeda-kalbeti
https://menufaktura.lt/anonsai/zmogus-miestas-zvilgsnis-i-miesta-kaip-gyva-organizma/
https://www.ore.lt/2026/03/zmogus-miestas-premjera-apie-miesta-kuris-pradeda-kalbeti
https://menufaktura.lt/recenzija/miestas-kuriame-paklysta-zmogus/
https://www.ore.lt/2026/03/1092704