Būsimo scenos projekto „Žmogus - miestas” kūrybinė komanda gilinsis į šiuolaikinę Lietuvos miesto/miestų urbanistiką ir analizuos, kaip

kraštovaizdžio elementai ir pastatų architektūra formuoja ne tik žmogaus veikimo ar komunikacijos būdus, tačiau per jusles tiesiogiai veikia ir žmogaus fizinę, psichologinę būseną, galiausiai - atspindi platesnę visuomenės savijautą, mąstymą, psichologines problemas. Kodėl

didmiesčio žmogus dažnai jaučiasi vienišas? Kada šiuolaikinė architektūra įkvepia veikti, o kada ir kodėl kelia nerimą? Ar žmogus, kurdamas miestą, jo infrastruktūrą galiausiai neatsiskyrė nuo savęs, nuo kitų žmonių, ar miesto pastatai, jų metami šešėliai, nepaslėpė jo paties, nenustūmė jo į antrą planą?

​

„Miestas kaip kūnas: pasąmoninė architektūra tarp garso, judesio ir atminties“. Šiame tarpdisciplininiame spektaklyje miestas nagrinėjamaskaip gyvas, organiškai pulsuojantis kūnas, kurio vidiniai procesai įkūnijami per muziką, šiuolaikinį šokį ir multimedijų struktūras. Kūrinys jungia šiuolaikinę choreografiją, eksperimentinę chorinę kompoziciją, elektroninį garsovaizdį ir erdvinę scenografiją, kurdama pasąmoninę daugiaaukščio topografiją – urbanistinį sapną, kuriame aukštai tampa emocinėmis, mitinėmis ar fiziologinėmis būsenomis.

​

​​Naujausi pasaulio demografijos tyrimai nurodo, jog iki 2050 m. 68% pasaulio gyventojų gyvens urbanizuotose teritorijose. Nepaisant to, pasak šiuolaikinės architektūros teoretikų, įvairiems architektūroje vykstantiems reiškiniams šiuo metu ypač trūksta platesnio veiksmų ir atoveiksmių suvokimo, kuris vestų prie ilgalaikių ir idėjiškai tvarių miesto formavimo tikslų. Tiek Lietuvos, tiek ir pasaulio didžiuosiuose miestuose jau dabar galime stebėti trumparegiško miestų planavimo padarinius, kai miesto aplinka tampa nedinamiška, užgožia istoriškai svarbius pastatus, neatliepia žmonių psichologinių poreikių, neatsižvelgia į egzistuojantį sezoniškumą, gamtinį reljefą. Į šiuolaikinę urbanistikos teoriją tik neseniai sugrįžo esminė, tačiau ilgą laiką prarasta ir nevartota romėniška sąvoka „genius loci” (vietos dvasia), nurodanti specifinę konkrečios vietos atmosferą, į kurią reikėtų atkreipti dėmesį vystant ir įgyvendinant naujus urbanistinius projektus. Šią koncepciją atgaivinęs architektas Christianas Norbergas-Schulzas pabrėžė, kad vieta negali būti laikoma kuo nors kitu, nei neatsiejama egzistencinio patyrimo dalimi.

​

​

ATSILIEPIMAI SPAUDOJE : 

​​