ELECTRONIC CITY

Falk Richter 

Premjera 2019 m. Spalio 11, 12 d. Artūro Areimos teatras, Vilnius

Trukmė 100 min | N-16

AAT|Artūro Areimos teatras

režisierius/scenografas Artūras Areima | kostiumų dailininkas Artūras Areima| kompozitorius π | 
video menininkai Kornelijus Jaroševičius, Nidas Kaniušas | vaidina Petras Šimonis, Monika Poderytė, Karolis Legenis, Modesta Jakeliūnaitė



Fotografė Laura Vansevičienė
projektą remia Lietuvos Kultūros taryba

Skaitmeninis kodas: Elektroninis miestas. Tokiame mieste reikalingas Elektroninis vedlys, nes be jo tu nesi, arba esi „niekur“. Elektroninis miestas – tai inercinis miestas, čia laikas niekada nenustoja tekėjęs, žmonės nesiliauja bėgę. Tai miestas be savybių, be ženklų, be nuorodų, kur jis randasi ir kaip jis galėtų atrodyti. Elektroninis miestas – miestas neaišku kur. Miestas, neturintis jokių koordinačių, jokių nuorodų, kur jis yra. Tai miestas nykioje dykumoje, kur visada vėsu. Na, bent jau nekaršta. Nuo saulės saugo aukšti pastatai ir siauros gatvelės, be to, veikia visuotinė kondicionavimo sistema. Gyventojai, balsuodami nusprendžia, kada laikas žiemai, o kada – vasarai. Kadangi dykumoje pučia karšti vėjai, miestas „įrėmintas“ tarp aukštų sienų. Mieste šniokščia dirbtinis vėjas. Čia nėra nieko tikro, tik pasimetimas ir „nulio zonos“ jausmas. Čia veikia anonimiški žmonės, susitelkę tik ties darbų, kurie yra pavesti „iš aukščiau“ vykdymu, bet niekas negali net įtarti, kas yra tie „iš aukščiau“, gal JIE yra tie patys MES? Įsimaišę, tarp jų/mūsų?

Čia nėra ir negali būti „AŠ ESU“, „aš išskirtinis, kitoks". Čia „Aš“ neegzistuoja. Čia esi TU - VISI KITI, kuris privalai padaryti tai ir tai, kitaip baigsis tavo laikas, ir tu būsi pašalintas. Visi žino, kad viskas grius, tik nežino, kaip ir kada tiksliai. Kada visi ims vienas kito nekęsti, nuodydami viską aplinkui, kaip koks sprogęs atominės jėgainės reaktorius. Taip užges elektroniniai miestai vienas po kito. Jei tavo laikas baigsis, vadinasi baigsis ir kitų laikas, nes griūna piramidė, sistemos grandinė, kuri suprogramuota tiksliai – sekundos tikslumu. Todėl vaizduotei ir jos žaidimams, čia erdvės nėra. Pamąstymus apie tai, kas galėtų būti geriau, ar kas galėtų būti kitaip, privalai ištrinti iš savo mąstymo sistemos. TU esi išteklius, statistinis vienetas KITO ištekliams. TU esi sistemoje. TU negali nukrypti nuo normų. TU vykdai, kas tau pavesta. Skaičiai. Statistika. Nieko nebeskauda. Pasiklydau. Kur aš? Elektroniniai miestai tapo gyvesni už mus. Jie gali gyventi be mūsų, nes tokie, kaip mes, galimas daiktas, kad jau buvome. Žmogus čia reikalingas tik tiek, kiek jis panašus į “tą”, kuris jau buvo. Elektroniniam miestui reikalingos tik tavo klaidos, paklaidos, kintamumas, kuris galėtų suvesti tave į savo skaitmeninį algoritmą.

Artūras Areima: "Nusilenkime savo pražūčiai : skaičių jūrai, inerciniam cunamiui, metropoliui, elektroniniam miestui. Ar dar galime nueiti metrą, kurio neapskaičiuos mūsų telefono algoritmas. Mano išmanusis telefonas geriau pažįsta mane nei mano mama, šeima, artimieji, draugai (kokie draugai?). Gal jis geriau supranta, ko aš noriu, nei aš pats? Jis žino , kiek nueinu žingsnių per dieną, į kelintą aukštą užkopiu, su kuo bendrauju, kokios mano emocijos, kokios mano reakcijos į vieną ar kitą objektą. Jis žino, kuo žaviuosi, ką filmuoju, ką fotografuoju... Ir jei jautiesi labai vienišas – visada gali pasikalbėti su “Siri”. Net mirtį perleidom profesionalams – technologiniam srautui. Perleidome, kad netrikdytų “vartojimo puotos”. Perleidome, suprogramavome, ir subanalinome mirtį, kad niekas nebekeltų stiprių jausmų, nes kasdienybėje mirties vaizdų potvynis jau seniai nebejaudina. Žiniasklaida, filmai, spektakliai – jie viską paverčia kasdienybės vaizdiniu, arba tiesiog ženklu."

Kūniškas individas. Savo paties priešas, priverstas sukurti pramaną - žmogiškumą.

 .